Žingsniai

 Prieš savaitę mano mylimas atskleidė visas kortas, kas pastaruosius metus vis šmėžavo jo galvoje. Nusikrovė slegiančią naštą nuo pečių ir patikėjo ją man, laukdamas, ką pasakysiu. Kai jis išgirdo, kad tai visuomet buvo mano svajonė, jis pravirko. Kokia turėjo būti sunki našta, kad nusimetęs ją šitas vyras verktų? Tai buvo pirmas žingsnelis.

 Antras žingsnis buvo pokalbis su jo mama, nes be jos niekas nebūtų įmanoma, bent jau artimiausią dešimtmetį. Mano vyras, kurį mačiau verkiant tik dviejų didžiulių įvykių metu (sūnaus gimimas ir tėvelio netektis), pravirko vėl. Džiaugsmo ašaromis. Nes mama sutiko be dvejonių!

 Mūsų laukia ilgas procesas. Mūsų laukia daug sunkių uždavinių. Mūsų laukia dar nepažintas pasaulis naujų įgūdžių. Mes pasiruošę nesekmėms tame kelyje. Mes pasiruošę nusivylimams. Pasiruošę klaidoms. Nes tai ves į visiškai naują gyvenimo puslapį.

 Per tą savaitę pradėjome tvarkyti reikalus dėl vyro ir jo mamos Airijos pilietybės ir pasų (ačiū Brexitui). Bene trys dienos nenutraukiamo research ir prašymų siuntimų, skambučių, ir įdomių šeimos paslapčių (niekas nežinojo nieko apie Joe prosenelį, nes, pasirodo, jis buvo 50-ties, kai vedė daug jaunesnę Joe promočiutę ir mirė tik 16 metų po vedybų).

 Visa tai ir mes judame į priekį, žingsnelis po žingsnelio. 2022 mes tikimės visi keturi jau būti Lietuvoje. 

 Tas jausmas, kai negali daryti nieko kito, tik galvoti apie savo ateities sodybą, vištas ir ožkeles. Naminę kiaušinienę ir ožkų sūrį. Kai gyveni dėl tų ateities rytų su kavos puodeliu savo kiemelyje bestebint rūke paskendusius laukus ir/ar mišką. Kai svajoji apie židinyje traškančią liepsną ir stirnų pėdsakus sniege. Pirmąją sėją. Pirmąjį derliaus nuėmimą. Kasmetines Kalėdas su visa šeima. 

 Taip. Tai dar tolokai. Ir dar daug mažų ir didelių darbų laukia. Bet tai įvyks. Beliko tik pergyventi visą šį pasiruošimo procesą. Net mano IG jau pilnas šeimų, gyvenančių mūsų svajonę, tos nuotraukėlės iš jų gyvenimų suteikia kalnus motyvacijos, nes žinau, kad artimoje ateityje ten būsime ir mes.

 Šiandien mano taro kortos sakė, kad aš turiu pagelbėti savo vidiniam pasauliui susijungti su išoriniu. Man regis, ši kelionė į Lietuvos sodybą bus puikus įrankis tam pasiekti.

Saulė jau tirpdo Britišką sniegą.

Geros dienos.

A.

Senos dainos

 Aš tavęs ilgiuosi.

Naktimis sapnuoju.

Metai bėga, o aš užmiršti negaliu. Niekaip.

Kartais atsikeliu rytais ir taip drąsko viduje tas ilgesys, kad noriu viską mesti ir bėgti pas tave. 

Bet susirenku mintis, nusišluostau ašaras ir gyvenu šį gyvenimą toliau. Taip jau būna, kai tampi atsakingas nebe tik už save.

Metai, o atrodytų tik mėnesiai.

Aš atsimenu tavo balsą, tarsi vakar būčiau jį girdėjusi. Atsimenu tavo kvapą, lyg tavo marškiniai vis dar juo dvelktų. 

Seniai apie tave begirdėjau. Bet nekyla ranka kištis į tavo gyvenimą. Aš viliuosi, kad jis puikus.

Nežinau kodėl negaliu tavęs paleisti, kodėl mano mintys neužkasa tavęs po senais lapais...Tai mane kankina. Bet tuo pačiu man gera prisiminti.

Pokalbius ir pasivaikščiojimus.

Vakarienes ir filmus.

Knygas. 

Naktis.

Viską.

Ar labai beviltiškai atrodo iš šono, kai sakau, kad kartais pagalvoju "o kas būtų, jeigu būtų" ir, kad gal vis tik pasielgiau neteisingai?

Ne, aš nesu nelaiminga. 

Bet tu. 

Tu buvai kažkas TOKIO. Ir kažkoks trupinėlis mano širdies visada priklausys tau.

Šūdas.

Aš tavęs ilgiuosi.

Noriu rasyti. Naktimis, kai mano vyrai miega salia manes, o as negaliu uzmigti, nes mane apemusi panika, kad kazkas svetimas yra musu bute; o as negaliu uzmigti, nes mano galiausiai  vel apsireiske (po 2 metu pertraukos) raudonosios dienos caizo mano gyvybes lopsi dygliuotais rimbais; o as negaliu uzmigti, nes galvoje verda, kunkuliuoja, taskosi mintys, prisiminimai, planai, fantazijos, poof poof boom...as noriu rasyti!

Bet dabar rytas.  Man ankstyvas, nes jau be 15 devynios. Vaikis parps iki 10 minimum, as tuoj risiuos is lovos, suksiuos i chalata, jungsiu virduli, jungsiu boileri, bet pries tai as noriu rasyti. (Juodrasti parasiau dar ankstyva pavasari, dabar jau vasaros pradzia, Motiejus miega iki 8, as nebeturiu rytu sau ir i chalata suktis bei boilerio jungti nebereikia).

Pradejau laisvo formato knyga-dienorasti - meciau. Taip ilgai nesiliejo zodziai. Tarsi neturejau ka pasakyti. Turejau, tik pamirsau kaip. As apleidau save. Kaip brangi drauge sake - kol musu vaikams musu reikia, tol mes pacios esame pauzeje. Bet tai nera blogai ir i nieka to neiskeisciau, mano visos dienos yra Motiejaus dienos ir as negaleciau buti laimingesne, turbut nekesciau saves, jei buciau praleidusi bent viena diena nematant kaip jis auga, keiciasi, mokosi...

As noriu rasyti. As noriu buti cia ir dabar savo vaikui, taciau jam savarankiskejant, as po truputi sugriztu i save, as po truputi skleidziuosi kaip ziedas, is leto, ramiai, veidu i sviesa.

Ir turbut jau seniai nesu tiek daug kartu pakartojusi zodzio "as".

Gyvenimas VertesiVijosiSukosi, audrom siubavo, gaisrais plieske, bet mes vis dar cia, vis dar kartu, vis dar laikomes vienas kito isikibe, tiek islydint labai artima zmogu i paskutine kelione, tiek skaiciuojat paskutinius centus sumoketi nuomai, tiek rekiant is skausmo, tiek verkiant is dziaugsmo...Pagaliau ramu. Jau kuri laika. Kol kas.

Man 27.
Man nereikia jaudintis, kad paveluosiu i darba, nes mano darbas guli salia manes.
Man nereikia jaudintis, kad spaudzia terminai atsiskaityti koki nors pranesima kokiam nors profesoriui.
Man nereikia jaudintis, kad teks miegoti vienai.
Man nereikia jaudintis, jei priaugsiu kilograma, penkis ar desimt...
As tik nuolatos jaudinuosi, kad mano vaikas butu sveikas. Fuck you, Karoliniskiu bobute, tu buvai teisi.

Kai su Do buvom vienos Brixtone, gerem alu ir ejom i koncerta (yay, Pretty reckless, yay, Stone Sour), as pirma karta buvau taip TOLI NUO ir taip ILGAI BE savo sunaus, o mano mobilusis sugedo ir as negalejau klausineti Joe kas 5 minutes kaip jiems sekasi, o, dievai ir deives, kaip man to reikejo. Pasikroviau visam pusmeciui. O dabar vel pradedu jaustis truputi nebe savimi, truputi pervargusi, truputi vienisa (?).

TACIAU

Anadien atsiemem savo naujo buto raktus!!! Ir nesvarbu, kad padejom visas santaupas ir ateinanti menesi siek tiek bus sunkiau (sunkiau reiskia, kad as negalesiu ieskoti lobiu charity shop'uose ir patyliukais slapcia gerti Desperado). Svarbu, kad Motiejus tures savo kambari. Svarbu, kad pro visus buto langus matosi zaluma zaluma. Svarbu, kad nuosali ir tyli vieta, nors visos butinos vietos (parduotuves, pastas, klinika, stotis, parkas, biblioteka) pasiekiamos ranka. Svarbu, kad tiesus kelias pestute gali nuvesti net i gamtos draustini. Ko daugiau as galiu prasyti??? Na, nebent nuosavo kiemo, bet cia jau ateinancio penkmecio planai.

Zodziu. Tikriausiai galima sakyti, kad pradedame nauja etapa. Gal. Is dalies.


Motiejus miega. Joe zaidzia Rising Storm, sake, kad as pimpagalve, nes rasau bloga.
Ryt pradesime vezti daiktus i nauja buta, o sestadieni kraustysim baldus ir miegosim pirmaja nakti ten, negaliu sulaaaaaaukti.
Ir dar negaliu sulaukti keliones i Lietuva liepos pradzioje, nes oi, kaip as pailsesiu-dvi savaites nereikes tvarkytis, gaminti ir apskritai galesiu truputi atsipalaiduoti, nes nebusiu vienintele laksatanti paskui Motieju, gales mociute dziaugtis hahaha.


Daugiau nezinau. Turbut baigsiu. Jau pakankamai ilgai sis irasas buvo juodrastyje. Minciu dar daug. Zodziai vis dar lekia ir pinasi, ir jungiasi, ir sokineja, bet einu permesiu keleta lapu knygos ir keliausiu i lova.

Tai labanaktis.
Mmm...love-hate relationship su internetu man pastaruoju metu. Jis butinas kontaktui su seima, bet apskritai tai mane nuo jo pykina. Todel vis maziau ir maziau manes cia, tenai, toje netikroje erdveje. Nes svarbiausia buti present. Dabar ir cia. Matyti, girdeti, jausti, patirti.

Joga mus isgelbes.

Ir griaustinis.

Labas

Vėl naujas puslapis.
Sąlyginai naujas, nes  nepatikrintos dienos e-formatu buvo užmirštos  bene metus (po 6 dienų bus lygiai metai nuo to vakaro, kai Temzės pakrantėje išlipau iš beveik dvi paras dardėjusio autobusiuko).
Ir dabar tiek visko prisikaupė, kad galėčiau barbenti klaviatūrą ištsas valandas, bet kai net nežinai, nuo ko pradėti, tai kokia tikimybė, kad išsivystys rišlus tekstas?

Londonas, savaime suprantama, pakeitė mano gyvenimą, aplinką, žmones. Labai norisi pasakyti, kad pakeitė ir mane, bet jam šios malonės nesuteiksiu.
Didžiausią ačiū galiu pasakyti lemčiai ir toms dviems merginoms, gyvenančioms šiame monstriškame mieste, nes jų dėka mes susitikom, o mes – tai aš ir mano jau vienuoliktą  mėnesį kartu leidžiantis gyvenimo kompanijonas. Tas, kuris bus iki pat pabaigos.Tas, kuris dabar miega mūsų kartu pirktoje lovoje išvertęs pautus, kol aš sėdžiu lovugalyje susikūrusi mažą ofisiuką iš antklodės, daiktadėžės vietoje stalo, senuko
emachines, karamelinio-šokoladinio gėrimo ir rašau. Pagaliau rašau apie tai.

Pamenu, klausiau, ar būna tas jausmas laimingas tokiems kaip aš? Dabar atsakau – tikiu, kad būna. Nes per dešimtį su puse mėnesių,  beveik kiekvieną laisvą akimirką mes praleidom kartu. Nes per dešimtį su puse mėnesių mes kartu perėjome tiek šūdo, kiek kai kurie žmonės net nepauosto per metų metus. Nes per dešimtį su puse mėnesių tas jausmas ir geismas vienas kitam išliko lygiai toks pat. O ypač tikiu todėl, kad tų dešimties su puse mėnesių tekmėje įvyko stebuklas ir aš jau 29 savaites savyje nešioju mūsų meilės vaisių (po to, kai beveik 10 metų nešiojausi gydytojos štampą "greičiausiai negalės turėti vaikų").

Ir po dviejų-trijų mėnesių vėl versime naują puslapį, nes Londoną iškeisime į jo priemiestį, į pasaulį ateis mūsų pipiriukas, aš pamiršiu apmokamą darbą porai metų (nes būti mama irgi darbas), Joe iš "grūščiko" taps vairuotoju ir grįš į normalių žmonių gyvenimo laiką, nes tas darbas naktimis, uuuugh, lėtai žudo mus abu. Ir turėsim mažą šeimyninę idilę. Ir tas jausmas, kai ne tik svajoji, o iš tiesų ŽINAI, kad taip ir bus, ak ak, kelia į padebesius. Nesvarbu, kad nėštumo ir tiroksino dėka( all in all-hormonų dėka) mane kartais patiesia depresija ir nerimo priepuoliai, nes kiekvieno jų metu turiu į ką atsiremti ir netenka kentėti to "noriu susisukti į milžinišką apklotą ir pasislėpti nuo pasaulio tyliame tamsiame kamputyje" jausmo, iš kurio anksčiau kapanodavausi arba viena arba apsikabinusi bokalą ir random čiuvą, kuriam rūpėjo visai ne mano susiknisęs vidus...


Tai vat taip ir bėga mano nepatikrintos dienos. Kartais dirbu labdaros krautuvėlėje, iš kurios už centus parsitempiu nuostabiausių lobių: rūbų ir aksesuarų mums visiems trims, smulkmenų namams, knygų ir šiaip visokių nesąmonių. Manau net imsiuosi atskiro įrašo apie tai, koks tobulas dalykas yra "charity shops" ir ką ten galima rasti, bei koks malonumas ten dirbti (arba savanoriauti, jei pageidaujate). Kartais lakstau pas gydytojus ir akušeres, kur nuleidžia kraują, leidžia paklausyti pipiriuko širdies dūžių bei pamatyti jo mielą veiduką ir mažytes pėdutes. Kartais zuju po namus ruošdama valgį ir tvarkydama brangiojo paliktą bardaką.  O kartais nesikeliu iš lovos iki pat kol vyriškis grįžta iš darbo. O tada prasideda mūsų laikas su geriausiais serialais, filmais, xbox'u, lėkimais apsipirkti, ėjimais į pasimatymus su vienas kitu, draugų ir giminių lankymais ar tiesiog voliojimuosi lovoj.
Šiaip ar taip, nupasakoti viskam man net neužtektų laiko iki kol Joe, antrą nakties, kils į darbą. Todėl šį kart baigiu. Geriau, nei mirtina tuštuma blog'e, huh?

May the force be with us.
Čius.
Agnija.