Vėl naujas puslapis.
Sąlyginai naujas, nes nepatikrintos dienos e-formatu buvo užmirštos bene metus (po 6 dienų bus lygiai metai nuo to vakaro, kai Temzės pakrantėje išlipau iš beveik dvi paras dardėjusio autobusiuko).
Ir dabar tiek visko prisikaupė, kad galėčiau barbenti klaviatūrą ištsas valandas, bet kai net nežinai, nuo ko pradėti, tai kokia tikimybė, kad išsivystys rišlus tekstas?
Londonas, savaime suprantama, pakeitė mano gyvenimą, aplinką, žmones. Labai norisi pasakyti, kad pakeitė ir mane, bet jam šios malonės nesuteiksiu.
Didžiausią ačiū galiu pasakyti lemčiai ir toms dviems merginoms, gyvenančioms šiame monstriškame mieste, nes jų dėka mes susitikom, o mes – tai aš ir mano jau vienuoliktą mėnesį kartu leidžiantis gyvenimo kompanijonas. Tas, kuris bus iki pat pabaigos.Tas, kuris dabar miega mūsų kartu pirktoje lovoje išvertęs pautus, kol aš sėdžiu lovugalyje susikūrusi mažą ofisiuką iš antklodės, daiktadėžės vietoje stalo, senuko
emachines, karamelinio-šokoladinio gėrimo ir rašau. Pagaliau rašau apie tai.
Pamenu, klausiau, ar būna tas jausmas laimingas tokiems kaip aš? Dabar atsakau – tikiu, kad būna. Nes per dešimtį su puse mėnesių, beveik kiekvieną laisvą akimirką mes praleidom kartu. Nes per dešimtį su puse mėnesių mes kartu perėjome tiek šūdo, kiek kai kurie žmonės net nepauosto per metų metus. Nes per dešimtį su puse mėnesių tas jausmas ir geismas vienas kitam išliko lygiai toks pat. O ypač tikiu todėl, kad tų dešimties su puse mėnesių tekmėje įvyko stebuklas ir aš jau 29 savaites savyje nešioju mūsų meilės vaisių (po to, kai beveik 10 metų nešiojausi gydytojos štampą "greičiausiai negalės turėti vaikų").
Ir po dviejų-trijų mėnesių vėl versime naują puslapį, nes Londoną iškeisime į jo priemiestį, į pasaulį ateis mūsų pipiriukas, aš pamiršiu apmokamą darbą porai metų (nes būti mama irgi darbas), Joe iš "grūščiko" taps vairuotoju ir grįš į normalių žmonių gyvenimo laiką, nes tas darbas naktimis, uuuugh, lėtai žudo mus abu. Ir turėsim mažą šeimyninę idilę. Ir tas jausmas, kai ne tik svajoji, o iš tiesų ŽINAI, kad taip ir bus, ak ak, kelia į padebesius. Nesvarbu, kad nėštumo ir tiroksino dėka( all in all-hormonų dėka) mane kartais patiesia depresija ir nerimo priepuoliai, nes kiekvieno jų metu turiu į ką atsiremti ir netenka kentėti to "noriu susisukti į milžinišką apklotą ir pasislėpti nuo pasaulio tyliame tamsiame kamputyje" jausmo, iš kurio anksčiau kapanodavausi arba viena arba apsikabinusi bokalą ir random čiuvą, kuriam rūpėjo visai ne mano susiknisęs vidus...
Tai vat taip ir bėga mano nepatikrintos dienos. Kartais dirbu labdaros krautuvėlėje, iš kurios už centus parsitempiu nuostabiausių lobių: rūbų ir aksesuarų mums visiems trims, smulkmenų namams, knygų ir šiaip visokių nesąmonių. Manau net imsiuosi atskiro įrašo apie tai, koks tobulas dalykas yra "charity shops" ir ką ten galima rasti, bei koks malonumas ten dirbti (arba savanoriauti, jei pageidaujate). Kartais lakstau pas gydytojus ir akušeres, kur nuleidžia kraują, leidžia paklausyti pipiriuko širdies dūžių bei pamatyti jo mielą veiduką ir mažytes pėdutes. Kartais zuju po namus ruošdama valgį ir tvarkydama brangiojo paliktą bardaką. O kartais nesikeliu iš lovos iki pat kol vyriškis grįžta iš darbo. O tada prasideda mūsų laikas su geriausiais serialais, filmais, xbox'u, lėkimais apsipirkti, ėjimais į pasimatymus su vienas kitu, draugų ir giminių lankymais ar tiesiog voliojimuosi lovoj.
Šiaip ar taip, nupasakoti viskam man net neužtektų laiko iki kol Joe, antrą nakties, kils į darbą. Todėl šį kart baigiu. Geriau, nei mirtina tuštuma blog'e, huh?
May the force be with us.
Čius.
Agnija.
