Noriu rasyti. Naktimis, kai mano vyrai miega salia manes, o as negaliu uzmigti, nes mane apemusi panika, kad kazkas svetimas yra musu bute; o as negaliu uzmigti, nes mano galiausiai  vel apsireiske (po 2 metu pertraukos) raudonosios dienos caizo mano gyvybes lopsi dygliuotais rimbais; o as negaliu uzmigti, nes galvoje verda, kunkuliuoja, taskosi mintys, prisiminimai, planai, fantazijos, poof poof boom...as noriu rasyti!

Bet dabar rytas.  Man ankstyvas, nes jau be 15 devynios. Vaikis parps iki 10 minimum, as tuoj risiuos is lovos, suksiuos i chalata, jungsiu virduli, jungsiu boileri, bet pries tai as noriu rasyti. (Juodrasti parasiau dar ankstyva pavasari, dabar jau vasaros pradzia, Motiejus miega iki 8, as nebeturiu rytu sau ir i chalata suktis bei boilerio jungti nebereikia).

Pradejau laisvo formato knyga-dienorasti - meciau. Taip ilgai nesiliejo zodziai. Tarsi neturejau ka pasakyti. Turejau, tik pamirsau kaip. As apleidau save. Kaip brangi drauge sake - kol musu vaikams musu reikia, tol mes pacios esame pauzeje. Bet tai nera blogai ir i nieka to neiskeisciau, mano visos dienos yra Motiejaus dienos ir as negaleciau buti laimingesne, turbut nekesciau saves, jei buciau praleidusi bent viena diena nematant kaip jis auga, keiciasi, mokosi...

As noriu rasyti. As noriu buti cia ir dabar savo vaikui, taciau jam savarankiskejant, as po truputi sugriztu i save, as po truputi skleidziuosi kaip ziedas, is leto, ramiai, veidu i sviesa.

Ir turbut jau seniai nesu tiek daug kartu pakartojusi zodzio "as".

Gyvenimas VertesiVijosiSukosi, audrom siubavo, gaisrais plieske, bet mes vis dar cia, vis dar kartu, vis dar laikomes vienas kito isikibe, tiek islydint labai artima zmogu i paskutine kelione, tiek skaiciuojat paskutinius centus sumoketi nuomai, tiek rekiant is skausmo, tiek verkiant is dziaugsmo...Pagaliau ramu. Jau kuri laika. Kol kas.

Man 27.
Man nereikia jaudintis, kad paveluosiu i darba, nes mano darbas guli salia manes.
Man nereikia jaudintis, kad spaudzia terminai atsiskaityti koki nors pranesima kokiam nors profesoriui.
Man nereikia jaudintis, kad teks miegoti vienai.
Man nereikia jaudintis, jei priaugsiu kilograma, penkis ar desimt...
As tik nuolatos jaudinuosi, kad mano vaikas butu sveikas. Fuck you, Karoliniskiu bobute, tu buvai teisi.

Kai su Do buvom vienos Brixtone, gerem alu ir ejom i koncerta (yay, Pretty reckless, yay, Stone Sour), as pirma karta buvau taip TOLI NUO ir taip ILGAI BE savo sunaus, o mano mobilusis sugedo ir as negalejau klausineti Joe kas 5 minutes kaip jiems sekasi, o, dievai ir deives, kaip man to reikejo. Pasikroviau visam pusmeciui. O dabar vel pradedu jaustis truputi nebe savimi, truputi pervargusi, truputi vienisa (?).

TACIAU

Anadien atsiemem savo naujo buto raktus!!! Ir nesvarbu, kad padejom visas santaupas ir ateinanti menesi siek tiek bus sunkiau (sunkiau reiskia, kad as negalesiu ieskoti lobiu charity shop'uose ir patyliukais slapcia gerti Desperado). Svarbu, kad Motiejus tures savo kambari. Svarbu, kad pro visus buto langus matosi zaluma zaluma. Svarbu, kad nuosali ir tyli vieta, nors visos butinos vietos (parduotuves, pastas, klinika, stotis, parkas, biblioteka) pasiekiamos ranka. Svarbu, kad tiesus kelias pestute gali nuvesti net i gamtos draustini. Ko daugiau as galiu prasyti??? Na, nebent nuosavo kiemo, bet cia jau ateinancio penkmecio planai.

Zodziu. Tikriausiai galima sakyti, kad pradedame nauja etapa. Gal. Is dalies.


Motiejus miega. Joe zaidzia Rising Storm, sake, kad as pimpagalve, nes rasau bloga.
Ryt pradesime vezti daiktus i nauja buta, o sestadieni kraustysim baldus ir miegosim pirmaja nakti ten, negaliu sulaaaaaaukti.
Ir dar negaliu sulaukti keliones i Lietuva liepos pradzioje, nes oi, kaip as pailsesiu-dvi savaites nereikes tvarkytis, gaminti ir apskritai galesiu truputi atsipalaiduoti, nes nebusiu vienintele laksatanti paskui Motieju, gales mociute dziaugtis hahaha.


Daugiau nezinau. Turbut baigsiu. Jau pakankamai ilgai sis irasas buvo juodrastyje. Minciu dar daug. Zodziai vis dar lekia ir pinasi, ir jungiasi, ir sokineja, bet einu permesiu keleta lapu knygos ir keliausiu i lova.

Tai labanaktis.
Mmm...love-hate relationship su internetu man pastaruoju metu. Jis butinas kontaktui su seima, bet apskritai tai mane nuo jo pykina. Todel vis maziau ir maziau manes cia, tenai, toje netikroje erdveje. Nes svarbiausia buti present. Dabar ir cia. Matyti, girdeti, jausti, patirti.

Joga mus isgelbes.

Ir griaustinis.