Aš tavęs ilgiuosi.
Naktimis sapnuoju.
Metai bėga, o aš užmiršti negaliu. Niekaip.
Kartais atsikeliu rytais ir taip drąsko viduje tas ilgesys, kad noriu viską mesti ir bėgti pas tave.
Bet susirenku mintis, nusišluostau ašaras ir gyvenu šį gyvenimą toliau. Taip jau būna, kai tampi atsakingas nebe tik už save.
Metai, o atrodytų tik mėnesiai.
Aš atsimenu tavo balsą, tarsi vakar būčiau jį girdėjusi. Atsimenu tavo kvapą, lyg tavo marškiniai vis dar juo dvelktų.
Seniai apie tave begirdėjau. Bet nekyla ranka kištis į tavo gyvenimą. Aš viliuosi, kad jis puikus.
Nežinau kodėl negaliu tavęs paleisti, kodėl mano mintys neužkasa tavęs po senais lapais...Tai mane kankina. Bet tuo pačiu man gera prisiminti.
Pokalbius ir pasivaikščiojimus.
Vakarienes ir filmus.
Knygas.
Naktis.
Viską.
Ar labai beviltiškai atrodo iš šono, kai sakau, kad kartais pagalvoju "o kas būtų, jeigu būtų" ir, kad gal vis tik pasielgiau neteisingai?
Ne, aš nesu nelaiminga.
Bet tu.
Tu buvai kažkas TOKIO. Ir kažkoks trupinėlis mano širdies visada priklausys tau.
Šūdas.
Aš tavęs ilgiuosi.
No comments:
Post a Comment